Povilo Poderskio karjera vingiavo per savivaldą, nacionalinę politiką ir verslą, dabar jis yra Aplinkos ministerijos kancleris. Tačiau aukščiausią postą nacionalinėje politikoje jis pasiekė po 2024 m. rinkimų, kai netikėtai tapo „Nemuno aušros“ atstovu Vyriausybėje ir buvo paskirtas aplinkos ministru. Griuvus Gintauto Palucko Vyriausybei P. Poderskis turėjo pasitraukti iš pareigų netekęs prezidento Gitano Nausėdos pasitikėjimo.

Paskutinėmis ministro darbo valandomis jis pasirašė įsakymą, dalį ministro ir viceministrų atsakomybių perleisdamas ministerijos kancleriui, taip išplėsdamas šias galias ir pats vėliau užimdamas kanclerio postą. 

Į politikos užkulisius P. Poderskis įžengė per Vilniaus savivaldybę, prisijungęs prie tuometinio mero Remigijaus Šimašiaus komandos kaip patarėjas IT ir atvirų duomenų klausimais. Vėliau jam buvo patikėtos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos, kurias jis ėjo 2017–2021 m. Jis buvo ir nuo liberalų atskilusios Laisvės partijos vienas steigėjų, tačiau 2021 m. iš jos pasitraukė. 

Nuo 2021 m. rugsėjo P. Poderskis buvo įtrauktas į oficialų lobistų sąrašą, atstovavo statybos, energetikos, finansų ir bankininkystės, sveikatos sektoriaus interesams.

Palikęs postą Vilniaus savivaldybėje pasuko į verslą dirbti samdomu darbuotoju ir tapo kibernetinio saugumo produktus kuriančios „Nord Security“ vykdomuoju direktoriumi. Bendrovė priklauso „Tesonet“ grupei, kurios pagrindiniai akcininkai yra milijardieriai Tomas Okmanas ir Eimantas Sabaliauskas. Privatų sektorių P. Poderskis vėl paliko 2024 m., kai tapo Statybos sektoriaus vystymo agentūros vadovu.

Baigęs studijas dirbo informacinių technologijų bendrovėse. 

Žiniasklaida taip pat fiksavo jo asmeninio gyvenimo vingius – nuo viešų pasirodymų su žmona J. Aleksaite iki netikėtai paskelbtų skyrybų vos po kelių mėnesių santuokos.

Jau būdamas aplinkos ministru, P. Poderskis sulaukė kritikos dėl savo pageidavimų darbo sąlygoms: naujo BMW vietoje iki tol buvusio „Audi“, naujo „iPhone“ bei kabineto pertvarkymo – tai viešojoje erdvėje įvardyta kaip perteklinė reprezentacinė prabanga. Daug dėmesio sulaukė jo keturių dienų komandiruotė į Prancūzijos Gvianą , kurios kaina buvo apie 5 tūkst. eurų – politikai ir žiniasklaida klausė, ar tokia kelionė būtina.